Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Išeivijos literatūra

XX a. vidurio katastrofos suskaidė Lietuvos kultūrą – reikšminga jos dalis plėtojosi svetimose žemėse atsiverdama tiesioginei Vakarų modernizmo įtakai arba užsisklęsdama nostalgiškų prisiminimų apribotoje vaizduotės erdvėje. Lietuvoje, kaip ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose, natūrali meninių srovių raida buvo sutrikdyta, menininkų saviraiška visiškai suvaržyta, kūrėjai turėjo paklusti komunistų partijos diktatui, visada demonstruoti ištikimybę socialistinio realizmo dogmoms. Vėliau režimo varžtai kiek atsileido, tačiau kai kurie kultūrinio gyvenimo kontrolės mechanizmai (ideologinis vertinimas, cenzūra, propaganda, viešojo ir privataus gyvenimo atskirtis) neprarado galios visą sovietmetį. Pokario išeivijos ir tremties literatūros kelias buvo neilgas, bet prasmingas: sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškas žodis nesunaikinami.

„Išvietintųjų“ bendruomenė pokario Europoje. Gana ilgai tarp „geležine uždanga“ atskirtų tautiečių nebuvo jokių ryšių, o vėliau, kai karo pabėgėlius jau pasiekdavo informacija apie padėtį tėvynėje, ji nežadėjo nieko guodžiančio. Didysis pokario egzodas, prasidėjęs 1944-ųjų vasarą, palietė kūrybingiausius visuomenės sluoksnius, ypač literatus: išeivijoje atsidūrė du trečdaliai prieškarinės Lietuvių rašytojų draugijos narių. Daugiausia lietuvių pabėgėlių telkėsi Vokietijos ir Austrijos „išvietintųjų“ stovyklose, čia virte virė kultūrinis gyvenimas: rengtos parodos, muzikos ir teatro vakarai, vyko audringos humanitarų diskusijos, steigėsi chorai. Pokario Vokietijoje, sąjungininkų padalintoje į okupacines zonas, labiausiai išsiskyrė prancūzų zona, kurioje karinė ir civilinė valdžia skatino buvusių karo pabėgėlių kūrybinę saviraišką.
Apsipratus su stovykline buitimi pradėta organizuotis, ieškoti draugų ir bendraminčių, prisimintos prieškarinės draugijos. 1946 m. sausį Tiubingene sušauktas steigiamasis Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos suvažiavimas, pirmininku išrinktas Stasys Santvaras. Daugiau dėmesio sulaukė draugijos suvažiavimas, vykęs 1947 m. liepą Augsburge, į kurį susirinkę literatai jau pačia savo laikysena tvirtino lietuviško žodžio gyvastingumą. Viešos kalbos, deklaracijos ir pareiškimai tuo metu atrodė svarbesni už pačią kūrybą – ne vienas rašytojas pajuto pareigą būti nuskriaustųjų ir pažemintųjų tautiečių vedliu, atstovauti net ir tėvynėje likusiems kraštiečiams, kurie Vakaruose neturėjo balso.
Katastrofų epocha išardė klasikinių vertybių pusiausvyrą, trumpam ištrynė pažiūrų skirtumus. Visus vienijo nuoskauda ir žeminanti pabėgėlio buitis. Poetas Henrikas Nagys, prisimindamas rašytojų suvažiavimą Augsburge, laiške Antanui Vaičiulaičiui guodėsi: „Koks nors praeinantis nebūtų atspėjęs, kad tai rašytojų suvažiavimas: taip skurdžiai apsirengę ir tokie pilki jie atrodė!“ Šiuo laikotarpiu rašytojus siejo išblaškytos bendruomenės solidarumas, vėliau sugriautas ir sukompromituotas. Jie save vadino tremtiniais, pabrėždami, kad svečiose šalyse atsidūrė ne savo noru, ir situacijos tragizmą siejo su biblinio egzodo tradicija, prisimindami didžiuosius klajūnus, pirmiausia mitinį Odisėją, nostalgija sirgusius kūrėjus – Dantę (Dante), Ovidijų.
Alpių priekalnėse, Nekaro ir Mozelio upių pakrantėse apsistoję lietuviai neturėjo progų grožėtis romantiškais peizažais – reikėjo kuo skubiau įtikinti pagalbą teikiančias sąjungininkų institucijas, kad jie yra nuo savo tautos kamieno sovietinio režimo atplėšta gyvastingiausia atšaka. Nuolat grėsė deportacijos į SSRS pavojus, ne vieną karo pabėgėlį persekiojo nusikalstamo kolaboravimo su naciais šešėlis. Stovyklose galiojo karinės valdžios nustatytos griežtos taisyklės, visaip varžytos pilietinės laisvės, jų gyventojams nebuvo sudarytos sąlygos legaliai įsidarbinti ar integruotis į Vokietijos visuomenę – karą pralaimėjusi šalis žvelgė į užsieniečius kaip į nereikalingą svetimkūnį. Savo ruožtu sovietinė propaganda gundė grįžti namo, tačiau suviliojo nedaugelį – pernelyg ryškūs buvo pirmuoju sovietmečiu patirto siaubo prisiminimai.
Tokioje nepasitikėjimo aplinkoje staiga prasiveržė intelektualinės ir kūrybinės tautos galios. 1946 m. vasarį įsteigta Freiburgo menų ir amatų mokykla, kurioje mokėsi ir dėstė daug talentingų Vakaruose atsidūrusių kultūros veikėjų, tarp jų Marius Katiliškis, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kt. Nemažai lietuvių humanitarų iš arti pažino akademinę Vakarų aplinką, aukštąjį išsilavinimą įgijo užsienio universitetuose – Marija Gimbutienė Tiubingene, Algirdas Julius Greimas Paryžiuje apsigynė daktaro disertacijas. Gerokai vėliau jie tapo pasaulinio lygio mokslo autoritetais – Greimas suformulavo naujus struktūrinės tekstų analizės principus ir įkūrė Paryžiaus semiotikos mokyklą, o Gimbutienės studijos atvėrė naujas etnologijos tyrinėjimų kryptis. Gimbutienė derino archeologinių kasinėjimų duomenis ir savitą viziją apie priešistoriniais laikais egzistavusią matricentrinę civilizaciją, „Didžiosios Motinos“ kultūrą. Abu mokslininkus vienijo dėmesys lietuvių mitologijai, archajiškiems kalbos sluoksniams.
Pabėgėlių stovyklų neramią būtį patyrė ir žymiausi lietuvių filosofai Antanas Maceina ir Juozas Girnius. Jie abu vėliau atliko lemiamą vaidmenį vykstant polemikai tarp neoromantikų ir žemininkų – Maceina daug mąstė apie patriotizmo ir kūrybos santykį (vadinamąjį „poetų ginčą su tautybe“), Girnius parašė Žemės antologijos įvadinį manifestą. 1945 m. Hamburge buvo įsteigtas trumpai gyvavęs Pabaltijo universitetas, kuriame dėstė vyresniosios kartos lietuvių filologai Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Jonas Balys, Vincas Maciūnas. Pokario griuvėsiuose atgijo literatūra, atsiskleidė iki tol nematyta jos įvairovė: per penkerius metus Vokietijoje pasirodė 216 pavadinimų lietuviškų grožinės kūrybos knygų.
Deja, tėvynės nostalgijos įkvėptas skaitinių srautas sietas ir su vis agresyviau besiveržiančia grafomanija. Šį bendruomenės kultūrinei egzistencijai grėsmingą reiškinį skatino pernelyg nuolaidi kritika, kvietusi palankiai vertinti viską, kas parašyta lietuviškai. Veikė kultūros mobilizacijos bendrai kovai priesakai – kai kurie poetai didžiavosi savo patriotine laikysena, niekino tuos, kurie „sėdi po šakom akacijos baltos“. Jie laikė pilietinį „estetų“ pasyvumą moraliai nepateisinamu tokiomis aplinkybėmis, kai tėvynėje siautėja okupantai ir liejasi kraujas.
Literatūra diferencijavosi – gilėjo takoskyra tarp masinės ir elitinės, į išliekamąją vertę pretenduojančios kūrybos. 1946–1949 m. pasirodė pirmieji modernistinės formos Nagio, Nykos-Niliūno eilėraščių rinkiniai, pomirtinė Vytauto Mačernio rinktinė, Vaičiulaičio kelionių apybraižų knyga Italijos vaizdai, viliojusi skaitytojo vaizduotę saulėtais pietų šalies peizažais ir žavėjusi puikiu stiliumi. Išleista ir poezijos antologija Tremties metai (1947, redagavo Bernardas Brazdžionis), kurioje stengtasi pateikti išsamų katastrofiško laikotarpio kūrybos vaizdą ir nustebinti skaitytoją autorių gausa – buvo galima pamanyti, kad egzodo sąlygomis staiga prasiveržė visos bendruomenės kūrybinės galios. Rašytojų žodis pasiekė skaitytoją ir per spaudą, eilėraščiai ir novelės įsiterpdavo tarp kasdienių politikos naujienų – iš labiausiai literatūrai nusipelniusių leidinių minėtini laikraščiai Žiburiai, Tėviškės garsas, Mūsų kelias, almanachai Gintaras, Baltija, Gabija, kuriuose skelbta 1945–1949 m. „išvietintųjų“ stovyklų kultūrinio gyvenimo kronika, daug originaliosios kūrybos.
Į istoriją įėjo mokytojams skirtas žurnalas Tremtinių mokykla, kuriame pirmą kartą buvo prabilta apie patriotinių šūkių nuvertėjimą. Polemikų taikinyje atsidūręs Nyka-Niliūnas pagarsėjo kaip negailestingas, autoritetų nepaisantis literatūros kritikas. Jis savo recenzijose išryškino kai kurių vyresnės kartos rašytojų retorikos lėkštumą, satyriškai demaskavo „laivų palaužtom burėm“ teatrališką neoromantizmą.
Lietuvių poezijos Olimpe tuo metu buvo įsitvirtinusi prieškario lyrikų karta, pasirinkusi konservatyvią, Maironio laikais dvelkiančią patriotinę retoriką. Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša ir Stasys Santvaras buvo lengvai atpažįstami, nevengė kartojimosi – nauji jų rinkiniai rodė grįžimą prie laiko patikrintos tradicinio ketureilio formos. Poezija šiais tikro ir suvaidinto heroizmo ir didingų frazių laikais buvo privilegijuotas žanras, lengvai skynęsis kelią į spaudą.
Itin mažai šiuo laikotarpiu sukurta stambiosios prozos kūrinių – romanų. Romano žanrui reikia susikaupimo, atidumo, įsigilinimo – viso to stigo netektį patyrusiems „išvietintiesiems“, kurie verčiau rinkosi „nervuotų dienoraščių“ formą (kaip Jonas Mekas). Viena retų išimčių – Vinco Ramono romanas Kryžiai (1947), sukėlęs polemikos audrą tarp liberalų ir katalikų, tvirtinęs, kad lietuviui tėra skirti du keliai – į Romą arba į Maskvą. Tokį požiūrį išjuokė vienintelės, jau išeivijoje susikūrusios akademinės organizacijos „Šviesa“ atstovai (Julius Kaupas ir kt.). Vincas Krėvė, pasibodėjęs stovyklinio gyvenimo kasdienybe, užsisklendęs kūrė biblinės tematikos epą Dangaus ir žemės sūnūs, o Pietų Prancūzijoje, išdidžioje vienatvėje, tėvynę praradęs ambasadorius Jurgis Savickis rašė literatūrinį dienoraštį Žemė dega.
Nuolat vykstant ginčams spaudoje, išeivijos rašytojai anksti išmoko pakantumo vienas kitam – literatūros šventėse dalyvaudavo ir premijomis būdavo apdovanojami įvairių kartų ir ideologinių stovyklų atstovai. Nors Nyka-Niliūnas ir skundėsi, kad vyresnieji nelinkę užleisti išsikovotų vietų Parnase, faktai bylojo ką kita – jau Vokietijos laikotarpiu būsimieji žemininkai buvo vertinami kaip poetinio žodžio atnaujintojai. Jiems teko trys iš keturių 1947-ųjų pradžioje Tiubingene paskirtų išeivijos literatūrinių premijų.
Tuo metu atsirado poreikis sukurti akademinės krypties žurnalą, panašų į prieškario Židinį arba Naująją Romuvą, kur atsirastų vietos ir intelektualiai analizei, ir aukščiausios kokybės kūrybai, ir argumentuotoms knygų recenzijoms. 1944 m. gruodį Miunchene išėjo solidžiausias išeivijos kultūros žurnalas Aidai, kurio leidyba nuo 1949 m. buvo pratęsta JAV. Žurnale derinta nuosekli katalikiška orientacija ir reiklumas estetinėms vertybėms. Aidai ypač sustiprėjo redaktoriumi tapus ambicingam poetui Kaziui Bradūnui.
Šiuo laikotarpiu galutinai susiformavo egzistencinė jaunosios kartos pasaulėžiūra, kuriai didelę įtaką darė Juozo Girniaus filosofija. Nepasitenkinimas tikrove vedė į pasakos sritį (Kaupo knyga Daktaras Kripštukas pragare (1948), mitologizuojanti prieškarinį Kauną), skatino permąstyti literatūrines legendas apie bodleriško pasibodėjimo gyvenimu genamus valkatas, sūnus palaidūnus (ypač pasaulinės poezijos įtakoms atviri buvo Nyka-Niliūnas ir Nagys). Apie save paskelbė avangardinė Žvilgsnių grupė (Adolfas ir Jonas Mekai, Leonas Lėtas, Algirdas Landsbergis), atstovavusi radikaliam modernizmo sparnui, eskperimentavusi su kalba, naudojusi kinematografinio montažo, kelių menų sąveikos efektus. Pirmasis Žvilgsnių žurnalo numeris pasirodė 1946-ųjų kovą Vysbadene. Teatriniam gyvenimui dinamizmo suteikė ir maištingo avangardizmo dvasios įnešė Antanas Škėma.
Pokario metais pamažu sklaidėsi greito sugrįžimo viltis, veikusi kaip bendruomenę mobilizuojanti idėja. Greito Vakarų sąjungininkų karo su Sovietų Sąjunga perspektyva ilgainiui nutolo, aiškėjo karti tiesa – Vakarų vyriausybės nesiryžo aktyviau priešintis pusę Europos pavergusioms komunistinėms jėgoms, juolab kelti Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą. Į besikeičiančią situaciją rašytojai reagavo skirtingai, skyrėsi ir jų santykis su tikrove. Kai kurie taip ir neperžengė 1940-ųjų ribos, neįsisąmonino katastrofų epochos naikinančio masto, nuolat gręžiojosi į prarastų vaikystės mitų ir utopijos žemę. Archetipinio rojaus provaizdžiu tapo vaikystės kaimo peizažas (Vaičiulaičio, Katiliškio prozoje, Bradūno, Nykos-Niliūno poezijoje). Kai kurie išvengė „išvietintųjų“ stovyklų beteisės buities, nes užsienyje atsidūrė dar palyginti ramiais laikais (Aistis, Vaičiulaitis) – jų pasaulėvaizdis liko klasiškai skaidrus, o liūdesys ir nostalgija reikšti nuosaikiomis, vidutiniam skaitytojui priimtinomis formomis. Brazdžionį arba Aistį skaitė, deklamavo, dainavo visi, ir šis visuotinis populiarumas neoromantikams neišėjo į naudą, nebeskatino atsinaujinti.
1949-ieji – didžiosios migracijos metai. Dauguma vokiškai kalbančiuose kraštuose susitelkusių lietuvių rašytojų paliko Europą, fiziškai dar labiau nutoldami nuo gimtinės (išimtys: Eduardas Cinzas, apsistojęs Belgijoje, Vladas Šlaitas ir Kazys Barėnas Anglijoje, Antanas Maceina liko Vokietijoje). Dauguma apsistojo JAV, kur jau ir anksčiau būrėsi gausios lietuvių bendruomenės; kai kurie pasiekė net tolimuosius Australijos ar Lotynų Amerikos krantus. Tremtinių vaidmuo jiems jau akivaizdžiai nebetiko – nuo šiol jie laikytini išeiviais, savo noru pasirinkusiais gyvenamąją šalį. Kultūrinio veikimo sąlygos pasunkėjo, reikėjo patiems ieškoti pragyvenimo šaltinių, griebtis darbo, dažnai nesusijusio su kūrėjo pašaukimu. Tačiau tai buvo laisvo žmogaus laisvame pasaulyje rūpesčiai, nelygintini su tuo, ką teko patirti rašytojų kolegoms stalinistinio režimo niokojamoje Lietuvoje.

Rašytojas ir visuomenė totalitarizmo gniaužtuose. Po trijų okupacijos bangų Lietuvos visuomenė buvo patyrusi šoką, visas viešas ir privatus gyvenimas persmelktas baimės. Sovietų valdžia skelbė socializmo pergalę, viešumoje skambėjo himnai išvaduotojams, o miškuose vyko partizaninis karas, Sibiro kryptimi dardėjo traukiniai su niekuo nenusikaltusiais žmonėmis. Represijos palietė visus visuomenės sluoksnius, tačiau ypač nukentėjo Nepriklausomybės laikotarpiu susiformavęs elitas: mokytojai, gydytojai, karininkai, valstybės tarnautojai. 1946 m. vykusiame rašytojų visuotiniame susirinkime buvo perduota aiški žinia – nebus pakenčiami jokie kitokie. Net ir tylintis kūrėjas buvo smerkiamas kaip naujos valdžios priešas, o rašantiems nuolat rodomos jų „ideologinės klaidos“. Suformuluoti uždaviniai literatūrai: fašizmo, nacionalizmo, kapitalizmo smerkimas, Stalino ir komunistų partijos šlovinimas, tikėjimas komunizmo šviesiu rytojumi. Nuo tada iki pat Stalino mirties 1953 m. literatūrai baisiausi buvo kaltinimai apolitiškumu, beidėjiškumu, dekadentizmu, kuriuo vadinta bet kokia modernesnė raiška arba tiesiog propagandos stygius. Tai reiškė, kad literatūra iš esmės yra politikos įrankis. Ji turėjo būti kuriama pagal vienintelį legalų metodą – socialistinį realizmą.
Socialistinis realizmas puoselėjo konservatyvų estetinį skonį (XIX a. realizmas prozoje, skambūs, rimuoti, liaudžiai suprantami ketureiliai poezijoje), didaktiškumą, atmetė avangardines, modernistines meno kryptis, o labiausiai buvo siekiama besąlygiško paklusnumo partijos politikai (partiškumo dogma). Kūrinio personažai galėjo klysti, tačiau galiausiai turėjo apsispręsti atlikti pareigą valstybei, aukoti savo asmeninį, šeiminį gyvenimą dėl visuomenės reikalų (kitaip būtų apibūdinti kaip „smulkiaburžuaziniai elementai“). Personažai be vidinio gyvenimo labiau panėšėjo į ideologines marionetes negu į gyvus žmones. Prozoje buvo pageidaujamas didžiulės apimties romanas, šlovinantis šalies augimą, statybas, poezijoje dominavo himnas, odė, pakilaus tono žanrai. Poetai galėjo būti kritikuojami už meilės ar gamtos eilėraštį vien dėl to, kad jame aiškiai nematyti sovietinės ideologijos, o lyrinis „aš“ susitelkia ne į visuomeninius ar politinius rūpesčius, bet į savo vidinį pasaulį. Literatūra turėjo atlikti propagandos funkciją, todėl Stalino metais jokia kitokia literatūra buvo nepageidaujama ir nepriimtina. Lietuvių tautosaka paremtas ir jaudinančią meilės istoriją pasakojęs Kazio Borutos romanas Baltaragio malūnas, pasirodęs 1945 m., buvo sutriuškintas oficialios kritikos, o po metų rašytoją pasodinus į kalėjimą pašalintas iš bibliotekų ir prekybos tinklo. Balys Sruoga ilgai verčiamas taisyti autobiografinį romaną Dievų miškas, kuriame pasigendama tiesioginio fašizmo pasmerkimo, o pagrindiniam pasakotojui priekaištaujama, kad jis esą tesirūpina fiziologiniais reikalais ir herojiškai nekovoja su priešais. Sruoga, kaip ir daugelis to meto rašytojų, turėjo viešai pripažinti savo „klaidas“ („Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia“). Romanas buvo išleistas tik 1957 m. Režimas mokėjo savo tikslams panaudoti autoritetą įgijusius rašytojus – kuo didesnis talentas atsidurdavo sovietinių kultūros prievaizdų akiratyje, tuo labiau jis buvo spaudžiamas kurti schematiškus, atvira propaganda dvelkiančius kūrinius. Net lietuvių literatūros klasikai neįstengė atsilaikyti prieš ideologinį diktatą: Antano Žukausko-Vienuolio Puodžiūnkiemis (1952) ir Ievos Simonaitytės Pikčiurnienė (1953) buvo aukštinami kaip pažangūs, idėjiškai reikšmingi romanai, smerkiantys „klasinius priešus“, ir tik nedaugelis žinojo, kad tai buvo cenzorių nurodymu keliskart perrašyti tekstai.
Kai daugelis rašytojų emigravo ar buvo represuoti, kai pirmaisiais pokario metais netikėtai mirė Stalino saulę „vežę“ Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Liudas Gira, literatūros peizaže atsivėrė didžiulė dykynė. Visiems rašytojams teko privalomai mokytis marksizmo pagrindų, o į priešakines kūrėjų gretas iškilo ideologinio „sąmoningumo“ kursą išėjusi pokario komjaunuolių karta – Antanas Jonynas, Vladas Grybas, Vladas Mozuriūnas. Tarp poetų pamažu garsėjo kartu su 16-ąja lietuviškąja sovietine karių divizija iš fronto sugrįžęs Eduardas Mieželaitis, rašytojų susirinkimuose sulaukdavęs nuožmios kritikos dėl tariamo dekadentizmo. Privalomų temų repertuaras varžė žemininkų kartos poetą Eugenijų Matuzevičių. Iš gabesnių prozininkų minėtini Juozas Baltušis, Alfonsas Bieliauskas, Mykolas Sluckis, kurie vėliau, socrealizmo disciplinai švelnėjant, paskelbė meniškai vertingų kūrinių. Stalininiu laikotarpiu ypač nukentėjo dramaturgija. Oficialioji kritika teigė, kad socialistinis rašytojas neturi teisės juodinti darbo liaudies gyvenimo, atskleisti jo tamsiųjų pusių, nuomonių skirtumų. Drama be konfliktų pasidarė nevisavertė.
Buvo draudžiamos temos, kurių rašytojas negalėjo imtis arba labai rizikuodavo būti apkaltintas neteisingu jos traktavimu. Bet kokie religiniai aspektai vadinti Bažnyčios bandymu kvailinti žmones ir atitraukti juos nuo „klasių kovos“. Apie trėmimus į Sibirą nebuvo galima nė užsiminti, o partizaninis karas turėjo būti vaizduojamas kaip „banditų“ kova su „liaudies gynėjais“ (Jonas Šukys, parašęs apsakymą apie 1941-ųjų trėmimą, buvo nuteistas myriop, vėliau bausmė pakeista į Sibiro tremtį). Tarpukario Lietuvos gyvenimas turėjo būti vaizduojamas juodžiausiomis spalvomis, vieninteliai progresyviai mąstantys „buržuazinės epochos“ herojai galėjo būti kairieji arba komjaunuoliai. Planinės ekonomikos nesėkmės, kolūkių darbo nesklandumai buvo nutylimi, o buvusio kaimo, vienkiemių ilgesys galėjo būti demaskuotas kaip neleistinas dairymasis į praeitį. Nuolat užkliūdavo liūdesio, nevilties nuotaikos. Beveik du dešimtmečius socialistinio realizmo šerdis gyvavo nepaliesta, nes atlydžio metais nuogos ideologinės schemos išliko, tik buvo „aprengtos“ „padoresniu meniniu rūbu“ (Elena Bukelienė).
Rašytojas stalininio teroro metais neturėjo didelio pasirinkimo, kaip elgtis. Tylėjimas arba protestas buvo baudžiamas valdžios sankcijomis, kalėjimu arba tremtimi, pasitraukus į mišką ir pasiryžus ginkluotai kovai prieš okupantus laukė neišvengiama mirtis. Situacijos beviltiškumą atskleidžia rašytojų biografijos. Pokario metais poetas Vincas Mykolaitis-Putinas apsisprendė viešam kultūriniam darbui Lietuvoje ir begaliniams kompromisams. Kitas poetas Antanas Miškinis buvo ištremtas.
Likęs Lietuvoje, Mykolaitis-Putinas neišvengiamai atidavė duoklę stalininiam režimui – išleido socializmo statybas šlovinantį eilėraščių rinkinį Sveikinu žemę (1950). Šis rinkinys įtvirtino skaitytojų sąmonėje Putino kaip sovietinio poeto įvaizdį, nors aršiausi ideologinio „grynumo“ prievaizdai ir priekaištavo jam dėl pernelyg metaforiškos, prieškario simbolizmu dvelkiančios kalbos. Tik „atšilimo“ laikotarpiu poetas vėl grįžo prie sau įprastos filosofinės, simbolistinės poezijos ir prisidėjo prie poezijos atgimimo septintojo dešimtmečio viduryje.
Antanas Miškinis tremtyje parašė lagerių žiaurumus atskleidžiančias „Psalmes“, kurios buvo paskelbtos tik Sąjūdžio metais. Būdamas lageryje, Miškinis pasirašė ir atvirą tremtinių laišką, smerkiantį Mykolaičio-Putino kolaboravimą. Po Stalino mirties grįžęs į Lietuvą (1956), Miškinis leido eiliuotą propagandą primenančius lyrikos rinkinius, viešai demonstravo optimistinę pasaulėžiūrą ir tikėjimą šviesiu komunizmo rytojumi.
Ir Mykolaičio-Putino, ir Miškinio atvejai rodo rašytojo padėties sudėtingumą. Putinas, ilgai varžytas stalinizmo laikais, vėliau galėjo kiek lengviau atsikvėpti, jam buvo sudarytos sąlygos dėstyti universitete. Lagerių siaubą perėjusiam Miškiniui net ir sušvelnėjęs režimas nežadėjo jokių nuolaidų. Paradoksalu, kad būtent ištrūkęs į laisvę ir grįžęs į išsvajotą tėvynę Miškinis iš tikrųjų pajuto esąs sovietinės sistemos belaisvis ir pradėjo gyventi dvigubą gyvenimą: viešumoje odes socializmui deklamavęs poetas artimų draugų būryje tarsi nusiimdavo kaukę ir atskleisdavo tragišką savo asmenybės pusę. Stalinizmo laikotarpiu tokio „susidvejinimo“ dar negalėjo būti – totalitarinis režimas pirmajame pokario dešimtmetyje nepripažino jokios privačios erdvės, jokių prieštaravimų oficialiam partijos mokymui.
Be ideologinės doktrinos, rašytojai susidūrė su keliapakope cenzūros sistema. Knygų leidybą prižiūrėjo ir galėjo veikti komunistų partijos svarbiausia institucija (LKP CK) KGB ir tiesiogiai tam sukurtas Glavlitas – taip buvo vadinama Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba prie SSRS Ministrų tarybos. Knygos rankraštis pereidavo per leidyklos vadovybės, redaktorių rankas, tada patekdavo į Glavlitą, leidykla turėdavo įtraukti knygą į leidybos planus, kurie buvo tvirtinami Maskvoje, gauti teigiamus vidinių recenzentų atsiliepimus. Su neparankiu rašytoju susidoroti buvo galima ir už uždarų durų – darant psichologinį spaudimą (vadinamieji rašytojų „auklėjimai“), paliekant jį be darbo, nustatant honorarų dydį, nepublikuojant kūrybos, uždarant į psichiatrinę ligoninę ir panašiai. Šis sistemos nenuspėjamumas kėlė visa persmelkiančią baimę, ir leidyklas dažniausiai pasiekdavo tokios knygos, kur jau nebūdavo ką šalinti. Stalininiai metai išmokė rašytojus atsirinkti, ką reikia sakyti viešumoje, o ką pasilikti sau. Savicenzūra tapo nuolatine, sunkia, bet neišvengiama rašytojo būsena.
Po Stalino mirties (1953) prasidėjus „atšilimui“, rašytojai džiaugėsi iškovoję teisę nerašyti tik režimą „aptarnaujančios“ literatūros. Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus karta brendo stalininio laikotarpio dykvietėje (iš mokyklinių programų pašalinti visi „ideologiškai kenksmingi“ klasikai, „išvalytos“ viešosios bibliotekos, nutildyta vyresnioji kūrėjų karta), todėl iš pažiūros galėjo atrodyti ideologiškai patikimi, lojalūs komunistų partijai. Vis dėlto ir jie jautė dvasinę tuštumą, ieškojo patvaresnių vertybių, gręžėsi į tautosaką, ilgėjosi prieškarinio neoromantizmo, pasiekiamo iš vienintelio legalaus šaltinio – Nėries poezijos. Ši karta entuziastingai reagavo į staigų Mieželaičio pripažinimą (1962 m. už poemą Žmogus jis apdovanotas prestižine Lenino premija), atidžiai įsiklausė į Pauliaus Širvio dainingus eilėraščius, kuriuose greta privalomų temų atsirado vietos intymiai išpažinčiai, meilės elegijoms, net aistroms ir bohemiškam siautuliui, nesiderinusiam su pavyzdingo sovietinio rašytojo įvaizdžiu.
„Atlydžio“ metais poezijoje „atsirado du sluoksniai – socialistinio optimizmo ‚plieninė styga‘ ir skaudūs Lietuvos istorijos apmąstymai. Jie bandomi kompromisiškai derinti: odė Leninui ir elegija nužudytiems šešiolikmečiams – klasės draugams“ (Vytautas Kubilius). Net tuos kūrinius, kuriuose iš pirmo žvilgsnio nieko ypač sovietiško nėra, turėjo būti galima paaiškinti sovietiniame kontekste. Dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurti tekstai turėjo vienaip ar kitaip taikytis prie esamų „žaidimo taisyklių“. Apie Sauliaus Šaltenio kino scenarijaus Herkus Mantas pateisinimo vingrybes pasakoja Laimonas Tapinas:

Dėl savo kursiokų V. Petkevičius beveik neabejojo, bet aukštesni komiteto valdininkai, kurių jis nepažinojo, prieš Herkų Mantą stojo piestu, nes toks brangus filmas apie nežinia kur ir kada gyvenusius prūsus tarybiniam žiūrovui bus visai nereikalingas, o gal ir žalingas. V. Petkevičius išmetė pagrindinę savo kortą. Rašytojas neblogai pažinojo sovietinių valdininkų mentalitetą, todėl į Maskvą atvažiavo kapitaliai pasiruošęs – išstudijavęs K. Markso ir F. Engelso raštus, kur rado citatų, kad abu marksizmo klasikai labai vertino Herkaus Manto vadovaujamą prūsų sukilimą prieš vokiečius. Tokios kortos kino komiteto vadai nukirsti nesugebėjo ir leido lietuviams pradėti šį filmą. O gal „suveikė“ visai kiti dalykai. Kaip rašė Saulius Šaltenis, „juk niekada nežinodavai, kada ir kas toje imperijoje prasmuks“.

Sovietmečiu labai išryškėjo skaitytojo vaidmuo. Skaitytojas nepastebėjo to, ko nereikia, kas parašyta „ciesoriui“, egzistavo nerašytas susitarimas tarp skaitytojo ir rašytojo, suvokimas, kad reikia skaityti tarp eilučių, kad pasakoma tik dalis, o kita reikia numanyti, sukurti pačiam skaitytojui. Neigiamas prozos personažas išsako valdžiai netinkamas idėjas, o literatūros istorikas sukritikuoja tuos autorius, kurių šiaip jau net minėti nevalia, – vien tam, kad skaitytojo atmintyje išliktų jų pavardės. Galima buvo smerkti ir kritikuoti Vakarus, o turėti galvoje Sovietų Sąjungą (Icchokas Meras buvo priverstas romano Striptizas veiksmo vietą perkelti į Paryžių, nes Vilniuje tokių personažų būti negalėjo). Prūsų kovos su kryžiuočiais (Romualdo Granausko Jaučio aukojimas) dažnai būdavo skaitytojų aiškinamos kaip lietuvių priešinimasis rusams.

Literatūros gyvastis išeivijoje. 1948–1949 m. persikėlę į JAV, Kanadą ir kitas užjūrio šalis, išeiviai iškart turėjo ieškoti būdų įsitvirtinti didžiulės konkurencijos sąlygomis, prisidėti prie Amerikos gerovės kilimo. Rašytojai, universitetų profesoriai ir daugelis kūrybinės inteligentijos atstovų buvo priversti užmiršti savo senuosius užsiėmimus ir griebtis atsitiktinių, kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo nereikalaujančių darbų. Ne vienam teko pasidarbuoti medkirčiu, duobkasiu, liftininku, akmenskaldžiu. Nedaugeliui pasisekė gauti darbą kūrybinėje sferoje (Landsbergis mėgino tapti Holivudo scenaristu), kiti profesinę veiklą susiejo su knygomis (Aistis, Radauskas, Nyka-Niliūnas dirbo didžiausioje Amerikos knygų saugykloje – Vašingtono Kongreso bibliotekoje). Išeivių rašytojai išsibarstė žemyno platybėse po įvairių didmiesčių lietuviškas kolonijas – nebeliko karo pabėgėlius siejusios bendruomeniškumo dvasios, tačiau sustiprėjo iškilių asmenybių reikšmė. Pokario Vokietijoje rengiant poezijos antologiją buvo svarbu surinkti kuo margesnę kūrėjų „paletę“, o Amerikoje iškilo būtinybė sutelkti į knygą svarbiausius konkrečios kartos poetus ir filosofiškai pagrįsti jų kūrybos unikalumą.
Tokia knyga tapo „manifestacinė antologija“ Žemė (1951), kurios įvadiniame straipsnyje filosofas Girnius teigė, jog Nykos-Niliūno, Nagio, Mačernio, Bradūno ir Juozo Kėkšto kūrybą vienija žmogaus prasmės žemėje problema. Šios antologijos įvade kritiškai įvertintas tarp išeivių paplitęs kankinių ir herojų įvaizdis, kurį puoselėjo kai kurie vyresni poetai, patikėję, kad jie yra paskutiniai kovotojai dėl pavergtos tautos garbės ir tiesioginiai Maironio įpėdiniai. Girniaus išvados negailestingos: „palikome gimtąją žemę ne iš tėvynės meilės, o iš baimės dėl savosios gyvybės. Užtat ir nesame joki didvyriai, nes pabėgimas tokiu ir lieka, vis vien ar jį nulėmė didesnis ar mažesnis pagrindas. Žmogiška ir pabėgti, bet nebe didvyriška“. Vėliau Girniui buvo priekaištaujama, kad jis persistengė visą antologijoje apie save paskelbusią poetų kartą suburdamas po egzistencializmo vėliava ir taikydamas jiems idėjinės poezijos apibrėžimą. Iš visų žemininkų gal tik Nyka-Niliūnas buvo nuoseklus intelektualinės poezijos kūrėjas. Kita vertus, pokario metais, kai įsitikinta daugelio klasikinių vertybių žlugimu, būtent egzistencializmo filosofija atnaujino pasitikėjimą būties prasmingumu. Skaitant žemininkus, galima atpažinti bendrą patirtį, tam tikro laikotarpio poetinį repertuarą ir net tam tikru laikotarpiu vienijusią pasaulėžiūrą. Girniaus žodžiais, „nebe laimės ilgesys persunkęs juos [naujuosius poetus], o greičiau prasmės rūpestis“.
Žemės idėjų tęsinys – žurnalas Literatūros lankai (1952–1959), redaguotas Baltimorėje, leistas Buenos Airėse ir tapęs solidžiausiu išeivijos leidiniu, skirtu tik literatūros ir kultūros problemikai. Žurnalo iniciatorius – Bradūnas, dar pokario Vokietijoje redaguotuose Aiduose (1945–1948) subūręs bendraminčius literatus, jautusius nepasitenkinimą kultūriniu sąstingiu. Sąmoningai atsiribodamas nuo ideologinių ginčų, skelbdamas skirtingų pažiūrų rašytojų pasisakymus, žurnalo redakcinis kolektyvas jau pirmajame numeryje iškėlė tikslą „grąžinti beveik totaliai prarastą literatūros, kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę, atstatyti normalią vertybių gradaciją“. Žurnale greta rūpestingai atrinktų grožinės literatūros tekstų buvo skelbiamos ir reiklios, dažnai kritiškos recenzijos, kurias įvairiais slapyvardžiais skelbė ir jau išgarsėję žemininkai, ir jų bendražygiai – Landsbergis, Kaupas, Greimas. Literatūros lankų kritikai tapo autoritetinga jėga, su kuria turėjo skaitytis visa išeivijos spauda, nebedrįsusi liaupsinti grafomanų knygų. Būtent žemininkų-lankininkų grupės kritikai formavo išeivijos literatūros kanoną, nubrėžė jos vertinimo gaires, galiojančias ir šiandien.
Kritiko santykis su recenzuojama knyga taikliai atsiskleidžia iš šio Nykos-Niliūno apibrėžimo, nusakančio ir bendrąjį Literatūros lankų kūrybos vertinimo metodą: „Kritiko atsakomybė yra daugiau teisėjo negu pedagogo, nes kritiko kontaktas su kūriniais yra panašus į istoriko kontaktą su istoriniais faktais, paremtas ne emociniais, bet intelektualiniais sprendimais. Kritikas nėra nei sodininkas, nei daržininkas, tik vaisių kokybės ekspertas“. Tai anaiptol nereiškia, kad toks intelektualus kritikas pretenduoja į tiesos monopolį. Literatūros lankuose buvo sveikinamos bet kurios meniškai vertingos iniciatyvos, kovota prieš mėginimus pajungti literatūrą kurios nors idėjos diktatui. Taigi liberalais ir estetais nepatiklių oponentų apšaukti žemininkai-lankininkai kovojo prieš visokios rūšies totalitarizmą. Pasak Nykos-Niliūno, „literatūra yra galbūt vienintelis choras, kuriam nereikia dirigento. Juo skirtingesni balsai, juo aštresni disonansai, juo geriau. Tik nereikia skųstis kaimynu, kad jis savo balsu tau trukdo, užmiršus, jog ir tu jam lygiai tiek pat trukdai“.
Literatūros lankams sustojus, estafetę perėmė liberaliosios krypties akademinis žurnalas Metmenys. Šio leidinio iniciatorius ir pirmasis redaktorius Vytautas Kavolis (1930–1996) intelektualiai formavosi jau emigracijoje, nuo 1970 m. dirbo sociologijos profesoriumi, atstovavo Vakaruose mokslus baigusiai išeivijos jaunuomenei, kuriai, Liūnės Sutemos žodžiais, „nebėra nieko svetimo“. Pirmasis Metmenų numeris pasirodė 1959 m. Jo užsklandos žodyje skelbta, kad išeivių visuomenei reikia žurnalo, „kultūringo savo mostu, jaunatviško savo veržlumu ir [...] absoliučiai integralaus visų rūšių ir krypčių kultūrinių ir visuomeninių vertybių atžvilgiu“. Deklaruotas pasiryžimas ieškoti „nepripažintų, naujų žmonių su šviežiu žodžiu ir vaizdu“. Šis pasiryžimas buvo su kaupu ištesėtas – Metmenyse lietuvių egzodo literatūros simboliką aiškino Rimvydas Šilbajoris, naujus analizės metodus taikė ir įvairiais aspektais tekstus interpretavo profesionalios literatūrologės, į kūrybą, kitaip negu poetai žemininkai, galėjusios žvelgti „iš šalies“: Violeta Kelertienė, Ilona Gražytė-Maziliauskienė, Delija Valiukėnaitė ir kt. Žurnale taip pat spausdinta originali išeivijos rašytojų, o po 1988 m. ir Lietuvos autorių kūryba. Iš tos pačios „Santaros-Šviesos“ intelektualinės aplinkos išaugo ir Akiračių laikraštis (leistas nuo 1968), vadovavęsis šūkiu „Veidu į Lietuvą“, siekęs užmegzti ryšius su sovietų okupuotos tėvynės kultūros žmonėmis. Metmenų, Akiračių numeriai slapta buvo gabenami į Lietuvą, dėl juose pasirodžiusių straipsnių vyko gyvos diskusijos. Kita vertus, skaityti ir platinti tokią spaudą totalitarinės cenzūros sąlygomis buvo pavojinga, ji prilyginta antisovietinei propagandai.
Katalikiškosios krypties kritikai būrėsi apie Aidų žurnalą, kuriame ir toliau (ypač redaguojant Girniui ir Vaičiulaičiui) buvo laikomasi aukštų meninės vertės standartų. Pastangas apmąstyti lietuvių literatūros klasiką rodė solidžiai parengti Kristijono Donelaičio ir Maironio jubiliejams skirti žurnalo numeriai. Nuo 1961 m. sustiprėjo vieno seniausių Čikagos lietuvių dienraščių Draugas savaitgalinis kultūrinis priedas, kurį redagavo neramus kultūrinių pajėgų vienytojas Bradūnas. Greta apžvalginio kolektyvinio veikalo Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967, daug informacijos apie rašytojus ir knygas skelbė ir Bostone nuo 1953 m. leista daugiatomė Lietuvių enciklopedija.
Lietuvių rašytojų draugijos reikšmė nuo šeštojo dešimtmečio ėmė menkėti. Ši organizacija apie save primindavo kasmet skirdama premijas už geriausias metų knygas (nuo 1950). Būta ir kitų premijų, iš kurių itin išsiskyrė Vinco Krėvės literatūrinė premija, įteikinėta Monrealyje nuo 1954 m. Premijos dažnai pakurstydavo nesutarimus. Bene triukšmingiausia diskusija kilo, kai 1958 m. LRD premija nepaskirta vienam geriausių išeivijoje sukurtų romanų – Mariaus Katiliškio Miškais ateina ruduo. Tuomet labai paaštrėjo konfrontacija tarp žemininkų-lankininkų, palaikiusių Katiliškį, ir vyresniosios rašytojų kartos, ištikimos prieškario neoromantinėms tradicijoms. Išeivijoje visą laiką buvo juntamas ideologinis susiskaidymas – greta katalikiškų ir tautininkų bei kitų daugiausiai prieškario politinių partijų tęstinumu besirūpinusių organizacijų bene veikliausi buvo liberalai santariečiai, rengę suvažiavimus Tabor Farm vietovėje (Mičigano valstijoje). Čia kelis dešimt-mečius rinkosi kūrybinis išeivijos elitas. Dalyvių būryje buvo galima sutikti perspektyvų politiką Valdą Adamkų bei sparčiai garsėjantį poetą ir totalitarizmo kritiką Česlovą Milošą (Czesław Miłosz). Buvo daug ginčijamasi dėl Vakaruose išleistos Milošo knygos Pavergtas protas (1953), įtaigiai atskleidusios komunizmo prigimtį. Santariečiai išreiškė solidarumą ne tik su 1956-ųjų Vengrijos sukilėliais, bet ir su kylančiais protesto sąjūdžiais JAV: kovotojais prieš karą Vietname, rasinės diskriminacijos priešininkais, kolonijinių valstybių tautinio apsisprendimo šalininkais. Jiems išties „nebuvo nieko svetima“, ir kovą už laisvę bei pilietines teises, o ne tik už savo tautos ar bendruomenės reikalus jie suvokė kaip prigimtinę būtinybę.
Šeštajame dešimtmetyje buvo parašyti svarbiausi pokario išeivijos romanai: greta Katiliškio tradicinį lietuvišką kaimą įamžinusios Užuovėjos (1952) ir tragiškos istorijos Miškais ateina ruduo (1957) pirmiausia minėtina Antano Škėmos Balta drobulė (1958) ir Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956). Pūkelevičiūtė (1923–2007) – plataus kūrybinio diapazono rašytoja, debiutavusi gaivališkai drąsių eilėraščių rinkiniu Metūgės (1952), vėliau rašė melodraminėmis nuotaikomis pulsuojančią autobiografinę prozą, vaidino išeivijos teatrų scenose. Rašytojai rėmėsi ne tik klasikinio realizmo tradicija, bet vis drąsiau eksperimentavo griebdamiesi naujų išraiškos priemonių, nusižiūrėtų iš maištingos Vakarų literatūros – Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway) reportažinio stiliaus prozos, spontaniškos, laisvą džiazo ritmą mėgdžiojančios bytnikų kūrybos. Vyresnieji literatai užsiėmė atsiminimų ir dienoraščių rašymu, bandydami įprasminti praeitin nužengusią epochą (ypač išskirtini Mykolo Vaitkaus ir Jono Aisčio šio žanro pavyzdžiai). Išlaisvėjo ir vakarietišką stilistiką perėmė dramaturgija – Škėma, Landsbergis ir Kostas Ostrauskas į sceną perkėlė pokario kartą graužiantį egzistencijos absurdą, jų dramos idėjiškai giminingos panašiu laiku išgarsėjusioms Samjuelio Beketo (Samuel Beckett), Eženo Jonesko (Eugène Ionesco) pjesėms. Eksperimentinis absurdo teatras rodė lietuviško avangardo tradicijos, prasidėjusios kartu su „Keturių vėjų“ sąjūdžiu, gyvybingumą. Šios pašėlusios tradicijos įpėdiniu laikytinas ir Jurgis Mačiūnas (1931–1978), stereotipus laužančio „Fluxus“ sąjūdžio manifestų ir daugybės šokiruojančių akcijų įkvėpėjas, propagavęs nuo kapitalistinės komercijos nepriklausomą, anoniminį anti-meną. Mačiūno idėjų „ambasadorius“ lietuvių literatūroje buvo poetas ir „filmininkas“ Jonas Mekas, siekęs poezijoje ir kine kraštutinio paprastumo, kvietęs pajusti natūralų laiko ritmą mėgdžiojančių Pavienių žodžių harmoniją.
Poezijoje greta jau išgarsėjusių žemininkų iškilo nužemintųjų, arba bežemių, karta. Gana gausi, bet tik dviem ryškesniais vardais išsiskyrusi kūrėjų grupė (be visose literatūros istorijose pirmiausiai minimų Algimanto Mackaus ir Liūnės Sutemos, dar jai priklauso Vitalija Bogutaitė, Danguolė Sadūnaitė, Marija Stankus-Saulaitė, Rimas Vėžys, Eglė Juodvalkė, Živilė Bilaišytė ir kt.), pradėjusi kūrybinį kelią žemininkų šešėlyje, taip ir netapo idėjiškai vieninga karta – nesukūrė visus juos telkiančio manifesto, neleido atskiros antologijos, nesudarė bendraminčių draugijos, liko kiekvienas savo laike ir erdvėje. Daugiausia JAV didmiesčiuose brendę poetai liudijo vis gilėjančią egzodo traumą: juos žeidė jau ne prarastos tėvynės netektis, o netikėtos identiteto deformacijos, įtampa tarp bendruomenės puoselėjamų tradicijų, įsipareigojimo saviesiems ir jau nesvetimos amerikietiškos tikrovės. Kad ir kokia viliojanti būtų ta tikrovė, nė vienas jų netapo anglakalbiu rašytoju, neįstengė galutinai integruotis JAV kultūros scenoje (kurioje nauji vardai šiaip jau pasitinkami geranoriškai). Kai rašytojas kreipiasi tik į nedidelės diasporos atstovus, jo kūryboje neišvengiamos tampa susvetimėjimo, nesusikalbėjimo, nusivylimo kalba temos. Neatsitiktinai poezijoje vis platesnės tapo nesvetingos, bevardės, nusiaubtos badmečio, niekam nepriklausančios teritorijos (plg. Liūnės Sutemos rinkinių pavadinimus ir pagrindinius jų motyvus).
Natūralią išeivijos literatūros evoliuciją sutrikdė kelios staigios mirtys: autoavarijose žuvo Škėma (1961) ir Mackus (1964), jaunas mirė Kaupas (1964). Išeivija juto, kad kūrybinis jos potencialas su kiekviena netektimi senka, nes neatsiranda kūrybingų jaunimo pajėgų. Beveik neiškyla naujų vardų, išskyrus jau iš sovietinės Lietuvos emigravusius rašytojus – pirmiausia minėtini Izraelyje 1972 m. įsikūręs žinomas prozininkas Icchokas Meras bei 1977 m. į JAV atvykęs disidentas ir poetas Tomas Venclova.
Išeivių požiūris į ryšius su Lietuvoje likusiais kūrėjais buvo nevienareikšmis. Dauguma jų mielai sutikdavo į Ameriką atvykusius lietuvius, sovietinių kultūrinių delegacijų atstovus, mezgė asmeninius kontaktus, tačiau buvo kategoriškai nusiteikę prieš bendradarbiavimą su oficialiąja LSSR rašytojų sąjunga ir prieš savo kūrybos perleidimą Lietuvoje. Kita vertus, sovietinėse literatūros istorijose, mokyklų vadovėliuose ir enciklopedijose išeivijos rašytojai kategoriškai ignoruoti, ypač jei jie būdavo paskelbę sovietinei propagandai prieštaraujančių kūrinių. Pamažu į literatūros kanoną buvo sugrąžintas prieštaringų pažiūrų prozos klasikas Krėvė, tačiau Amerikos balso radijo lietuviškoje redakcijoje dirbusio Vaičiulaičio sovietinis Glavlitas nepraleido.
Išeivis rašytojas daugiausia galimybių „sugrįžti“ pas lietuvių skaitytoją turėjo, jei būdavo... miręs. Lietuvoje be didesnių kliūčių pasirodė pomirtinės Kėkšto, Juozo Tysliavos, Radausko, Mackaus poezijos rinktinės. 1970 m. pagaliau išmušė „neemigravusio emigranto“ Mačernio, žemininkų kartos intelektualinio autoriteto, valanda – išleista jo rinktinė Žmogaus apnuoginta širdis. Pasirodė ir vienu metu su sovietiniu režimu dialogą mėginusio megzti Jono Meko eilėraščių rinkinys (1971). Perleistas ir socialistinio realizmo autoritetui Baltušiui įspūdį padaręs Katiliškio romanas Miškais ateina ruduo. Visos šios knygos tapdavo reikšmingais kultūrinio gyvenimo įvykiais, būdavo greitai išgraibstomos. Išeivijos literatūra eiliniam skaitytojui prilygo viliojančiam, nors menkai pažįstamam „uždraustam vaisiui“, jos autoritetas labai veikė kuriančią jaunuomenę, ypač poetus, galėjusius paslėpti „nelegalias“ Brazdžionio, Aisčio ar Bradūno citatas po tankiu „ezopinės kalbos“ sluoksniu. Tačiau visaverčiai ryšiai su išeivijos literatūra galėjo megztis tik po 1988 m., kai jos literatūrinio gyvenimo dinamika jau buvo priblėsusi.

Rimantas Kmita

Literatūra

Išeivijos literatūra

Ar žinote, kad...